Samanta: kuriu daiktus, kurie galėtų padėti kitiems

Kol vieni įsijautę projektuoja dar vieną gražią kėdę ar patrauklų paspirtuko dizainą, Vilniaus dailės akademijos dizaino specialybės bakalaurei Samantai (23) rūpi daiktai, kurie galėtų padėti kitiems žmonėms. Samantos mama – gydytoja, todėl jų šeimoje pagalba kitiems visuomet buvo savaime suprantama.

„Svarsčiau, kas būtų, jeigu mano gyvenime neliktų garso, kas atsitiktų, jeigu nebegalėčiau matyti, o kas, jei nesuprasčiau, ką jaučiu, nesuvokčiau, kodėl kitas žmogus yra piktas ar liūdnas, jei nebesugebėčiau būti ir bendrauti su kitais?.. Tokios mintys ir noras pagerinti žmonių kasdienybę paskatino sukurti žaislą „Buddy“ – bičiulį kiekvienam vaikui.“

„Buddy“ – abstrakčios formos žaislas. Vienam vaikui jis atrodys kaip meškiukas, kitam – kaip triušelis. Ant jo paviršiaus išskirti aštuoni nuotaikų tipai. Žaislas jungia regos, klausos ir lytėjimo pojūčius: „Kaip daiktų dizainerė, turiu poreikį viską pačiupinėti ir pajusti, todėl, matyt, tiek dėmesio skiriu pačiam lytėjimui. Jeigu užsimerksiu ir liesiu stalo paviršių, jis bus visai kitoks, nei liesčiau jį matydama. Šis žaidimas su potyriais, eksperimentavimas, bandymai save įsivaizduoti kito žmogaus vietoje ir atvedė mane iki šios idėjos.“

Samanta svajoja, kad žaislu naudotųsi visi vaikai, o ypač tie, kuriems reikia kiek daugiau dėmesio ir pastangų juos suprasti. Jaunoji dizainerė tiki, kad žaislas galėtų tapti puikia pokalbio pradžia tarp vaiko ir vieno iš tėvų, mokytojo ar specialisto.

„Kartais žmonėms sunku bendrauti. Ypač sunku kalbėtis apie emocijas. Mes, suaugusieji, esame išmokę kiek laisviau reikšti jausmus. Tačiau visuomenėje būti liūdnam yra blogai, būti piktam – dar blogiau. Galima tik būti laimingam. Bet ne, nebūtina būti tik laimingam. Svarbu priimti visas emocijas. Šio žaislo paskirtis yra užmegzti pokalbį, išmokti reikšti emocijas ir net išspręsti sudėtingas situacijas, kurių dažnai pasitaiko su komplikuotais vaikais. Vaikas turi suprasti, kodėl jį užplūsta vienokios ar kitokios nuotaikos. Maištaujantis vaikas dažnai ir pats jaučiasi nesuprastas. Noriu, kad žaislas padėtų kiekvienam vaikui suprasti save, o suaugusiesiems atrasti ryšį su savo vaiku“, – apie galimybę keisti vaikų ir tėvų santykius pasakoja Samanta.

Vaikas gali būti labai liūdnas ir nekalbus, o vaikai su autizmo sindromu dažnai ir nekalba. Jeigu jis sėdi susigūžęs ir nori pasidalyti jausmais su mama, tą emociją gali perteikti spustelėjęs liūdesį identifikuojantį mygtuką ant žaislo. Tuomet pasigirs jo nuotaiką atspindintis garsas. Autizmo sindromą turintiems vaikams ypač svarbus vizualumas, todėl žaislą puošia veidukai. Ne mažiau svarbus garsas ir tekstūra. Kai vaikui linksma ar gera, žaislą galima naudoti muzikai kurti.

Samanta jau sukūrė žaislo prototipą, kartu su specialistais ruošia metodologiją tėvams, kaip tinkamai juo naudotis, plėtoja papildomus projektus ir ieško investicijų pradėti žaislo gamybą.

„Norėčiau, kad kiekvienam žaislą turinčiam vaikui būtų ne tik smagu su juo žaisti, bet ir mokytis lengviau užmegzti ryšį, išvengti sunkumų bendraujant su draugais ar tėvais. Galbūt autizmo sindromą turintiems vaikams žaislas padėtų pradėti kalbėti ir palengvintų socialinius sunkumus. Silpnaregiams žaislas galėtų atstoti tą ryšį, kurio jiems dažnai trūksta. Man pakaktų, kad bent vienas vaikas taptų laimingas, tuomet ir jo tėvai bus laimingi – tai ko dar reikia?“

Projektas „CREAzone – pirmas žingsnis link verslumo ir kūrybiškumo“ (Lietuvos verslo konfederacija)