Romų tautybės panevėžietis: „Jaučiu, kad į mane žiūri kitaip“

Panevėžyje gyvenančio Romano Beresnevičiaus akys krypsta į žemėlapį. Tiksliau – į vieną jo tašką. Tas taškas – Ukraina. Romų tautybės 25 metų Romanas turi svajonę: į Lietuvą visam laikui parsivežti žmoną ir dukrą, šiuo metu gyvenančias Ukrainoje. Tačiau tam reikia nueiti kelią, kurio pradžia ne tokia jau lengva.

Nors Romanas vedęs, kartu su savo žmona Jana jie kartu būti negali. Jana yra Ukrainos pilietė, todėl, norint ją priregistruoti savo būste, reikia leidimo gyventi Lietuvoje. Jis išduodamas nurodžius gyvenamąją vietą ir sukaupus lėšų pragyvenimui – tris tūkstančius eurų, taip pat reikia turėti nuolatinį pragyvenimo šaltinį.

Kaip ir dauguma romų tautybės žmonių, Romanas vertina šeimą, buvimą kartu ir artimus santykius su vaikais. Galbūt todėl vyras atsisakė ir pasiūlymo dirbti užsienyje – nepanoro išvažiuoti iš namų ilgesniam laikui.

Lietuvoje Romanas gyvena su trejų metų dukrele, o mažoji, gimusi vos prieš kelis mėnesius, gyvena su jo žmona Ukrainoje. Reikia daug atkaklaus darbo ir pastangų, kad šeima būtų kartu.

„Pirmieji žingsniai jau žengti, aš turiu legalų darbą, įgijau specialybę, apie kurią ir svajojau“, – sako Romanas.

Lietuvoje savo ateitį kuriantis R. Beresnevičius sako, kad be pagalbos tuos žingsnius žengti būtų sunku. Mat visų pirma jam reikėjo įgyti specialybę. Tik 2 klases baigęs Romanas iki šiol jos neturėjo.

 „Aš pats ėmiau ieškoti, kaip galėčiau įgyti specialybę. Taip atradau šį projektą. Jis man padėjo įgyti specialybę, įsidarbinti“, – pasakoja pašnekovas.

Kursus R. Beresnevičius baigė Panevėžio darbo rinkos mokymo centre. Mokytis nebuvo sunku, nes vairuoti Romanas pradėjo būdamas 18 metų. Iki šiol jis turėjo tik B kategoriją, o įgyti aukštesnę kvalifikaciją reikėjo pinigų. R. Beresnevičius šiemet dalyvavo projekto teikiamose konsultacijose ir rengiamuose mokymuose.

 „Baigęs mokslus netrukus pradėjau dirbti Panevėžio autobusų parke. Esu vairuotojas. Darbas man labai patinka. Gal todėl ir su keleiviais sutariu, nekonfliktuoju. Nors būna įvairių žmonių, tačiau aš su jais bendrą kalbą randu. Labiausiai žmonės pyksta, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tenka atsilikti nuo grafiko“, – pasakoja R. Beresnevičius.

Romanas teigia, kad legalus darbas jam labai svarbus. Tai – oficialus jo pragyvenimo šaltinis, nėra mažas ir atlyginimas. Tad dabar jis kaupia pinigus, kad turėtų reikiamą sumą ir galėtų į Lietuvą parsigabenti žmoną su mažąja dukrele.

Iki šiol R. Beresnevičius vertėsi įvairiais atsitiktiniais darbais. Tačiau visada norėjo dirbti vairuotoju. Be to, vyras teigia, kad susirasti darbą jam yra sunkiau ir dėl savo tautybės.

„Jaučiu, kad į mane žiūri kitaip. Gal Lietuvoje požiūris į romus pasikeis, kai čia pradės gyventi įvairesnių tautybių žmonės“, – svarsto panevėžietis.

Projektą „Dirbkime kartu su romais – naujos darbo galimybės ir iššūkiai“ įgyvendina viešoji įstaiga Romų visuomenės centras