Rimantas: „Visada jaučiau, kad gyvenu ne savo gyvenimą“

„Maniau, kad galiu sustoti kada panorėjęs. Bet atsisėdęs vienas su savimi ir būdamas sąžiningas sau suvokiau, kad be pagalbos aš negaliu nieko. Sustoti nebegalėjau“, – savo patirtimi dalijasi vilnietis Rimantas.

Šiandien savo blaivų gyvenimą vilnietis Rimantas jau skaičiuoja ne dienomis ir net ne savaitėmis, kaip kad buvo visai neseniai, – jo laiko matas yra mėnesiai. Tas laikas, kai tvirtai pradės skaičiuoti metus, – tiki vaikinas, – irgi ateis.

„Esu blaivus jau (arba dar tik) 15 mėnesių. Gyventi stengiuosi šia akimirka. Čia ir dabar galiu branginti kiekvieną blaivią akimirką. Pagaliau“, – šypsosi jis.

Svajonės? Jas Rimantas vadina kitaip – tikslais. Ir jų vilnietis turi: sukurti šeimą, pastatyti namą, padėti kitiems. Jaunas vyras gyvenimą šiandien jau tvirtai laiko savo rankose. O dar visai neseniai buvo kitaip.

Vaikino tėvai neatsisakydavo alkoholio. Dėl to ir gerų prisiminimų iš to laiko, kai dar nebuvo pasukęs klystkeliais, daug  neišlikę. Nors tėvai rūpinosi  juo tiek, kiek galėjo.

„Dabar, kai mano požiūris ir vertybės kardinaliai pasikeitusios, suprantu, kad nuo pat vaikystės man trūko tėvų meilės, dėmesio. Jos gaudavau nedaug, o jei ir gaudavau, nevertinau. Mano autoritetais paauglystėje greitai tapo vyresni draugai – norėjau būti toks pats „kietas“, – pasakoja Rimantas

Būtent tada – paauglystėje – vilnietis ir ėmė ristis žemyn: tėvai ir jų pamokymai rūpėjo vis mažiau, didžiulę įtaką tuomet vos dvylikos paaugliui darė vyresni „suprantantys ir palaikantys“ draugai, o norėdamas nuo jų neatsilikti jis įniko ne tik į alkoholį, bet neilgai trukus ir į narkotikus.

Pirmą kartą nuo alkoholio Rimantas stipriai apsvaigo būdamas vos dvylikos. Jis prisimena, kad tuomet iš tėvų nesulaukė nei bausmės, nei griežtesnio žodžio. „Visiems nutinka, pasitaiko“, – sureagavo tėvai, išvydę sunkiai ant kojų besilaikantį sūnų.

Rimantas neslepia – įvykių, esant apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų, kurie iki širdies gelmių sukrėstų blaivų žmogų, jo gyvenime būta ne vieno ir ne dviejų.

„Vienas ryškesnių prisiminimų – kai buvau 13-os ar 14-os metų. Vienas vaikinukas iš mūsų kompanijos buvo skolingas kitiems pinigų. Žinoma, už narkotikus. Tuo metu jau vartojau ir aš. Tas vaikinukas buvo mano draugas, todėl kai vyresnieji jį vedėsi į sostinės Vingio parką, ėjau kartu.

Draugą metaline antena talžė tol, kol jis nebegalėjo pajudėti. O tada liepė jam keltis ir išsikasti duobę. Atsikelti jis nebegalėjo. Stovėjau šalia ir verkiau – raudojau. Man buvo be galo baisu, siaubingai baisu, suvokiau, kad ir man taip gali nutikti… Tą siaubingą baimę atsiminsiu visada“, – pasakoja Rimantas.

Po šio įvykio vaikinas paliko kompaniją. Manė, kad visam laikui. Tačiau neilgai trukus jis vėl įsiliejo į bendrą veiklą. Vėl grįžo prie senų įpročių.

Nuo 16 metų Rimantas gyveno pas seserį – ji su vyru, tuomet dar vaikinu, jau tada suprato, kad brolio gyvenimas ritasi žemyn ir jam reikia pagalbos. Ne kartą jis buvo priartėjęs ir prie savižudybės. Būtent sesuo vaikinui parodė, kas yra motiniška meilė, išmokė atsakomybės, o svarbiausia – rūpinosi ir mylėjo.

„Sakoma, turi pasiekti dugną, kad pradėtum kilti. Mane sukrėtė vienas rytas. Po daugiadienių sėdėjau vienas kambaryje. Žinoma, ir vėl su buteliu. Dabar suprantu, kad tai buvo Dievo ranka. Visa realybė, visi mano išgyventi įvykiai staiga tarsi nukrito man ant galvos. Būtent tuo metu staiga išblaivėjau ir suvokiau, kad pats griaunu gyvenimą. „Viskas, Rimantai, čia ir dabar yra ta akimirka, kai turi kažką daryti ir keistis“, – pagalvojau“, – pasakoja jaunas vyras.

Rimantas suprato, kad jis privalo pasirinkti: jeigu renkasi toliau gerti, renkasi dugną, gyvenimą gatvėje, vienatvę be namų ir artimųjų. Kitas kelias – bandyti dar kartą.

Tuomet dar būdamas neblaivus jis paprašė sesers išvežti jį detoksikacijai, o paskui iš karto į reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“. Nedelsiant, kad nebūtų akimirkos sustoti ir pagalvoti, kaip daugelį kartų prieš tai, kad priklausomybes nugalės pats. Jis žinojo, kad vėl ras milijonus priežasčių grįžti prie senų įpročių –  savo jėgomis jų nenugalės, jam tiesiog nepavyks.

„Prašiau Dievo balsu, meldžiausi, prašiau pagalbos. Visada jaučiau, kad gyvenu ne savo gyvenimą, kad noriu gyventi kitaip“, – sako vilnietis.

Turintiesiems priklausomybių Rimantas pirmiausia pataria tą baisią realybę pripažinti sau – ne aplinkiniams. Tai pirmas ir svarbiausias žingsnis šviesesnio gyvenimo link. Antra, reikia išmokti save pamilti. Vyras niekada nesijautė šaunuolis, nemokėjo savęs pagirti, būti iškelta galva – labiau jausdavosi nevisavertis ir kone kiekviename žingsnyje smerkė save.

„Trečia – būkite drąsūs. Jei drąsiai pripažinsiu, kas ir koks esu, kad man reikia pagalbos, – nueisiu ir paprašysiu jos“, – pataria vaikinas.

Šiandien Rimantas save vadina laimingu žmogumi. Jis puikiai sutaria su vyresne seserimi ir jos  šeima, bendrauja su tėvais, dirba mėgstamą darbą maitinimo srityje, turi savo namus, automobilį, knygų, kurias mėgsta skaityti.

„Nevadinu save kitu žmogumi. Ir šiandien esu tas pats ir nenubraukiu savo praeities. Tik puikiai suvokiu, kad turėjau ateiti iki šiandienos taip, kaip atėjau, kad pradėčiau vertinti tai, ką turiu, kad jausčiausi dėkingas už viską, ką turiu ir koks esu dabar.

Kas mane daro laimingą? Džiaugiuosi, kad man sekasi. Ryte atsikėlęs išeinu į balkoną su kavos ar arbatos puodeliu, įkvepiu gaivaus oro ir pagalvoju: ar man reikia ko nors daugiau? Turiu viską“, – teigė Rimantas.

Projektą „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyvių medžiagų, socialinė integracija“ įgyvendina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, vienas iš partnerių – VšĮ „Vilties švyturys“