Rasa: dabar gyvenime noriu elegancijos

Pakruojo dvaras atrodo tarsi iš atviruko. Milžinišką teritoriją puošią spalvoti gėlynai, Viljamo Šekspyro pjesių tematika sukurtos skulptūros, preciziškai prižiūrėta veja, kieme skamba klasikinė muzika, o viduje visi kambariai ir menės alsuoja istorija. Galima tik įsivaizduoti dvariškių gyvenimą, o štai gidė Rasa (46) tos didybės apsuptyje praleidžia kiekvieną dieną.

Buvusi anglų kalbos mokytoja dėl ligos turėjo palikti mokyklą ir savo prieglobstį rado Pakruojo dvare. Čia ji prižiūrėjo tvarką centriniuose rūmuose, pasitikdavo ir įleisdavo ekskursijas, paskui pradėjo dirbti suvenyrų parduotuvėje bei kasoje: „Skaičiuoti pinigus niekada nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tačiau viską atpirkdavo dvaro aplinka, kartu dirbantys žmonės. Dvaras suteikia daug ką: estetinį grožį, bendravimą su žmonėmis, aktoriais. Kai dirbau kasoje, pro mane vis praeidavo gidės baronaitės, o aš pavydžiai galvodavau, kad norėčiau būti viena iš jų.“

Atrodo, dvare svajonės pildosi. Vieną dieną Rasai paskambino Pakruojo verslo informacijos centro koordinatorė Vaida Šeižė ir pasiūlė dalyvauti projekte, prisijungti prie gidų mokymų ir įgyti gido pažymėjimą: „Buvau sau sakiusi, kad daugiau niekada nesimokysiu. Tačiau ši istorija tik dar kartą įrodo, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ – prasmingas.“

Iš pradžių Rasai buvo nedrąsu ryžtis tokiems dideliems pokyčiams. Ji dvejojo, nes žinojo, kad mokslai bus rimti, ekskursijos – sudėtingos, metodinės lentelės – tikras galvos skausmas. Paskui moteris suprato, kad mokytojos ir gidės darbai nėra jau tokie skirtingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokytojas ruošiasi pamokoms, o gidas – ekskursijai. Ir vienas, ir kitas pasakoja ir aiškina. Paprasčiau tik tai, kad gidui nereikia namo tempti krūvos sąsiuvinių ir taisyti moksleivių kontrolinių darbų.

Ne tik gide, bet ir kostiuminėje dirbanti moteris apsivelka tradiciniais baronaitės drabužiais, pasidabina skrybėlaite, rankine ir vedasi į rūmus supažindinti su spalvinga didikų kasdienybe.

„Gidės darbas dvare yra kitoks negu kitose vietose. Čia tvyro didinga atmosfera, atvyksta įdomių žmonių, o pati aplinka nepaprastai įkvepia. Dvaro padedama, pati atradau kitą mados stilių: anksčiau vilkdavausi bet ką, kad tik būtų patogu. O dabar noriu elegancijos. Namie net įrengiau damų kambarį. Jame stovi indauja, senovinių kėdžių, yra židinys ir senovinių detalių, daiktų. Leisti ten laiką – atgaiva sielai“, – pasakoja Rasa.

Moters veikla neapsiriboja tik Pakruojo dvaro teritorija. Baigdama gidų kvalifikacijos kursus, Rasa parengė autorinę ekskursiją „Žydų gyvenimo ženklai Pakruojyje“. Ekskursija orientuota į žydų kultūrą, kuri labai artima ir pačiai Rasai: „Iš pradžių mane paveikė Holokausto istorija, o besidomėdama žydų kultūra radau ir sau ką pritaikyti. Mane visuomet žavėjo žydų verslumas, jų tarpusavio bendrystė, noras vienas kitam padėti ir vaikų auklėjimo ypatumai. Auginu tris paauglius ir, būna, pajuntu, kad pradedu prieš juos kelti balsą. Tada prisimenu žydų posakį, kad vaikas yra didžiausia Dievo dovana. Mano balsas kaipmat nutyla. Kartais namie ruošiu ir žydiškų patiekalų: išmokau gaminti foršmaką ir ne kartą viriau beigelius.“

Gidė nori su Pakruojo istorija ir kultūra supažindinti visus miesto svečius, tačiau svarbiausi jai – vietos gyventojai. Rasai atrodo, kad istorijos, papasakotos pakruojiečiams, įgauna daugiau prasmės ir išliekamosios vertės: „Dalyvaujantys ekskursijoje Pakruojo gyventojai gali būti negirdėję kokio nors fakto ar nežinoti tam tikros vietos istorijos. Tačiau paskui jie tomis pačiomis gatvėmis vaikščios kiekvieną dieną, prisimins mano pasakojimus ir patys juos perpasakos kitiems.“

Projektas „Pakruojo miesto ekonomiškai neaktyvių gyventojų užimtumo didinimas siekiant pagerinti įsidarbinimo galimybes“ (Pakruojo verslo informacijos centras)