Povilė: žmonės nepratę prie tokių kaip aš

Nežinantieji pro socialinį restoraną „Pirmas blynas“ praeina lyg pro eilinę kavinę. Tačiau ši vieta populiari ne tik dėl gardžių milžiniškų blynų. Restorano savininkas Tim van Wijk pradėjo verslą su viltimi sukurti darbo vietų neįgaliems asmenims. Jau daugiau nei metus sėkmingai veikiančiame restorane dirba ir Povilė (24).

Nuo pat pirmojo žvilgsnio ji laužo bet kokius galimus stereotipus. Povilei nuo gimimo diagnozuotas cerebrinis paralyžius ir klausos bei kalbos sutrikimai. Nepaisydama negalios, ji yra labai guvi, visąlaik šypsosi ir stengiasi bendrauti. Kartu su kolegomis stumdo stalus, dėlioja lėkštes bei įrankius ir laukia pirmųjų išalkusių klientų.

 Iki pat penkerių Povilė negalėjo vaikščioti. Kaip dažnai nutinka, žmonės jos gailėjo manydami, kad jai prieš akis – tik sunkus gyvenimas. Dėl aplinkinių reakcijos Povilė ilgai vengė ir kalbėti. Mergina bijojo, kad jos nesupras ar pašieps, o pašnekovai pasijus nesmagiai. Tačiau sudėtingos aplinkybės nenumalšino jos noro tobulėti: „Nusprendžiau mokytis Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre ir baigiau dailiųjų rankdarbių gamybos bei leidybos darbuotojų specialybes. Man visada patiko įvairūs rankdarbiai: nėrimas, siuvimas, piešimas.“

 Įgijusi net dvi specialybes, Povilė pasiryžo savarankiškai susirasti darbą. „Buvau pakviesta į darbo pokalbį vienoje įmonėje. Mane pamatęs jos vadovas iš karto liepė eiti pro duris, duodamas suprasti, kad tokie žmonės jiems nereikalingi. Paskui apsilankiau dar ne viename pokalbyje, bet ir ten buvo tas pats. Dažniausiai darbdaviams pakakdavo mane pamatyti.“ Beveik praradusi viltį mergina atėjo į socialinio įdarbinimo agentūrą „SOPA“ ir paprašė pagalbos. Kai mieste duris atvėrė restoranas „Pirmas blynas“, Povilė nusprendė pabandyti.

 „Norėjau ką nors veikti. Tiesiog būti kaip visi. Iš pradžių dirbti buvo sunku, nelabai sekėsi pritapti ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kai pabodo dirbti prie kasos, paprašiau leisti nunešti kavą. Tačiau nešdama nemažai jos išlaisčiau. Kartais aš pernelyg įtempiu raumenis, todėl nešti padėklą nebūna lengva. Užsispyriau ir pradėjau praktikuotis namie. Vėliau sugebėdavau nunešti kavą ir į terasą, nors man sudėtinga lipti laiptais. Labiausiai džiaugiuosi, kai žmonės užsisako ne juodos kavos, o kapučino. Ji ne taip lengvai išsilaisto“, – juokaudama pasakoja Povilė.

 Dabar Povilė dirba prie baro, kasoje ir priima bei nuneša užsakymus. Kartais, kai restorano vadovas išvyksta, palieka Povilę atsakingą už visą komandą ir ji prižiūri kitų kolegų darbą. Iš pradžių tokios pareigos ją gąsdino, tačiau ilgainiui Povilė išmoko, ką turi daryti, ir net pamėgo užimti pavaduotojos poziciją.

Pradėjusi dirbti, Povilė aiškiai žinojo, kam taupys pinigus: „Turėjau svajonę dalyvauti terapijoje su delfinais. Kai nusprendžiau surizikuoti, atėjau pas vadovą ir paprašiau dviejų savaičių atostogų. Jis tik šypsojosi. Išvažiavau prie jūros. Terapija man patiko: turėjau labai daug įspūdžių, plaukiojau kartu su delfinais, mokiausi iš jų ir liečiau juos.“ Dabar Povilė užsispyrusi taupo atlyginimą ir arbatpinigius naujam telefonui.

„Būna, iš klientų sulaukiu keistų žvilgsnių ir reakcijų, tačiau nelabai žinau, kaip elgtis. Prieinu, pasisveikinu, pristatau mūsų valgiaraštį. Jeigu jiems nepatinka mano aptarnavimas, perleidžiu darbą kitam kolegai. Dėl to užplūsta neįprastas jausmas. Galbūt žmonės nepratę prie tokių kaip aš, todėl kartais išeina net nepavalgę. Tačiau daug daugiau sulaukiame draugiškų klientų. Kai kurie ateina ir sako: „Labas, Povile!“ Sveikinuosi ir šypsausi, nors aš jų nepažįstu“, – atvirauja Povilė.

Iš tikrųjų dauguma žmonių ne tik kad nėra pratę būti bendroje aplinkoje su neįgaliaisiais, bet ir sutrinka, nežino, kaip tinkamai su jais bendrauti. Užuot įveikę šią iš pasąmonės kylančią baimę, kai kurie stengiasi bet kokia kaina ištrūkti iš nemalonius jausmus sukeliančios aplinkos. Kalbantis su Povile, jos akyse matyti žavesio ir susidomėjimo liepsnelės, jaunai moteriai negalioja jokios nejaukios temos ir ji noriai pasakoja apie sunkumus darbe bei kasdienybėje. Nejauku yra mums. Nejauku, nes kiekvienas toks susitikimas yra akivaizdus įrodymas, kad gyvename puikiai.

Projektas „Aktyvūs ir reikalingi“ (VšĮ „SOPA“)