Negalią turinti Živilė mokymų stovykloje surado ir meilę

Živilė Bagdonavičiūtė nuo vaikystės dėl jaunatvinio reumatoidinio artrito su akių pažeidimu turi negalią, taigi juda neįgaliojo vežimėliu bei  naudodamasi ramentais. Nepaisant to, ji viena sėkmingai augina du šaunius vaikus ir geba įveikti daugybę iššūkių, atremti vis dar gajus visuomenės stereotipus. „Aš noriu būti ir galiu būti laiminga”, – sako Živilė, kuri turi aiškius gyvenimo tikslus, o vienas jų – tobulėti asmeninėje ir profesinėje srityse, mokytis visą gyvenimą.

Būtent siekis mokytis, įgyti naujų žinių Živilei suteikė ne tik pasitikėjimo savimi, reikšmingų postūmių karjeroje, tačiau netikėtai atnešė ir naują pažintį, kuri išaugo į gražius santykius.

„Santykius taip pat reikia puoselėti, taigi mokymąsis tęsiasi”, – šypsosi moteris. Ilgą laiką Živilė buvo atsidavusi vaikų auginimui ir pagrindinis jos darbas, kaip sako, buvo būti rūpestinga mama dviems sūnums. O darbas šis – ne iš lengvųjų.

„Gyvenimas man metė iššūkį – turiu judėjimo negalią, o jaunesnis vaikas yra hiperaktyvus. Visur bėga, lipa, puola. Tačiau nesiskundžiu, bet labai džiaugiuosi, kad gyvenimas man suteikė galimybę būti tokio vaiko mama. Sūnus skatina daugiau judėti, įveikti, atrodytų, neįveikiamus žmogui su vežimėliu iššūkius. Pats gyvenimas privertė siekti, negaliu stovėti vietoje”, – sako Živilė.

Šiuo metu vienam jos sūnui jau devyniolika, o kitam – dvylika, taigi vaikai jau ūgtelėję.

„Vis labiau ėmiau susimąstyti apie karjerą, kodėl gi nepabandžius atrasti, kur dar galėčiau būti naudinga? Su draugėmis pasikalbame, suprantu, kad darbe būna visko – nuovargio, bet ir pakilimų, nes žmogus dirba, save realizuoja, yra reikalingas visuomenei”, – sako moteris.

Živilė su sūnumis.

Kadangi darbo patirties turėjo mažai, kolegijoje socialinio darbo specialybę įgijusi Živilė nusprendė dalyvauti Europos socialinio fondo agentūros projekto „Alternatyvių investicijų detektorius” projektinėje idėjoje „Šokis – pirmas įveiktas neįgaliųjų laiptelis karjeros link“, kurią įgyvendino VšĮ „Unikalus šokis”. Dalyvauti buvo kviečiami žmonės su negalia, kurie daugiau negu įprastai patiria atskirties, ypač ieškant darbo. Įvairių sričių specialistai, pasitelkę specialią metodiką per teoriją bei praktines užduotis jiems padėjo auginti pasitikėjimą savimi bei ugdyti gebėjimą savarankiškai ieškoti darbo.

„Mus ruošė labiau susivokti, ko norime patys,  nesigriaužti, jei kažko negali, o išsikelti tikslus ir įsivertinti asmenines galimybes, o ką iš tikrųjų galiu? Pavyzdžiui, visuomet galvojau, kad galiu viską, tačiau realybė parodė, kad man lengviau būtų dirbti nuotoliu, ypač žiemą, jei pasnigę. Dėl judėjimo negalios žiemą sunkiau ir važiuoti, o jei dar reikia mašiną atsikasti, sudėtinga…

Paprastai žmonės gali prognozuoti savo veiksmus bent savaitę į priekį, o mano savijauta dėl ligos gali labai greitai pasikeisti. Paūmėjimo metu aš neprarandu galios kalbėti, bendrauti, dirbti kompiuteriu, bet galiu prarasti gebėjimą nuvykti iki darbo vietos. Tai štai dalyvavimas projekto veiklose man suteikė tokį savęs pamatymą iš šono, objektyvų įsivertinimą”, – pasakoja moteris.

Anot jos, dalis mokymų bei konsultacijų vyko nuotoliu, o stovyklose susiburdavo atlikti praktinių, komandinių užduočių.

„Buvo mokoma labai daug dalykų, susijusiųs su pasitikėjimo ugdymu, nemažai paanalizavimų, žinote, atsigręžimo į save, į savęs auginimą. Įsiminusi mintis: pirmiausia, visi mes esame žmonės – vertingi, turintys stiprybių, troškimų ir tikslų, o negalia yra šalia”, – sako Živilė.

Mokymų stovykloje – lemtinga pažintis

Mokymų stovykloje Živilė susipažino su širdies draugu Michailu. Atrodė, pats likimas juodu suvedė.

„Į stovyklą jis atvežė savo mamą ir krikšto mamą, kuri taip pat dalyvavo šiame projekte ir  kartu su ja gyvenau viename namelyje. Taigi antroji pusė buvo jų vairuotojas, bet jei reikėdavo, padėdavo paruošti ir mokymų salę, sunešti stalus, kėdes”, – pasakoja Živilė.

Moteris prisipažįsta, kad susipažinus labiausiai imponavo vyro bendravimas ir požiūris. Be to, Živilė su šypsena prisimena, kad pažinties dieną vienas klausimas iškart buvo atsakytas: „Jis jau matė, kad turiu vaiką ir koks jis yra. Mano vaikui buvo lūžusį ranka, nenorėjau jo palikti namuose, taigi pasiėmiau kartu kaip asmeninį asistentą. <…> Labiausiai patiko, kad jis į mane žvelgė kaip į žmogų. Mums patiko bendrauti, jis ateidavo pasiteirauti, kaip mums sekasi, kaip vyras moteriai siūlydavo pagalbą. O aš, žinote, daug metų gyvenau viena su vaikais, buvau įprastusi visus darbus pasidaryti pati… Čia ateina vyras ir klausia, kuo padėti? Iš pradžių net nežinodavau, ką atsakyti. Tiesą sakant, tik psichoterapijoje išsigryninau, kas yra moteriškumas, vaikiškumas, kas yra mamiškumas, kokius vaidmenis mes atliekame, kaip tai atskirti, siekiant darnių santykių”.

Po stovyklos jiedu pasikeitė kontaktais feisbuke.

„Turėjau skaudžos patirties, todėl šį kartą nusprendžiau pati nerašyti ir neinicijuoti bendravimo. Pagalvojau, jei likimo bus lemta, susitiksime dar kartą. Jis man pirmas parašė. Santykiai vystėsi po truputį. Dabar jau kartu porą metų”, – atvirauja Živilė.

Jiedu turi bendrų pomėgių, o stipriau jungia ir panašios patirtys.

„Vyro mama turi negalią, tėtis patyrė insultą ir juo reikėjo rūpintis. Taigi, negalią jis matė iš labai arti, tai nėra jam kažkas svetimo, nepriimtino. O kad tai nepriimtina, vis dar matyti visuomenėje, – pastebi Živilė. – Kai mano vaikui buvo dveji, gatvėje mus pamatė vyras su panašaus amžiaus sūnumi. Jis akivaizdžiai bandė nukreipti vaiko dėmesį nuo mūsų, lyg mes būtume kažkas gėdingo, kas neturėtų egzistuoti, lyg kažkokie priešai.  Tai matėsi vyro akyse. Atrodytų, jei vaikui nerodysi realybės, jį kažkaip apsaugosi, tačiau tai nėra tiesa”.

Anot Živilės, kai nuo vaikų nėra slepiama tikrovė, jie užauga stipresni, empatiški.

„Kaip sakė psichoterapeutė, retas vaikus moko sąmoningo bendravimo – ne bėgti, o spręsti konfliktus, gražiai bendrauti, neignoruoti vienas kito nepatogiose situacijose. Sąmoningo bendravimo mokomės ir mes. Kai su antra puse ėmėme konfliktuoti, atsirado nesusikalbėjimo, kreipėmės pagalbos, kad kurtume gražesnį ryšį”, – prisipažįsta moteris.

Kalbėdama apie žmones su negalia, Živilė įsitikinusi: „Šalia mūsų išlieka tik stiprieji, kurie nebijo gyvenimo sunkumų, yra subrendę, dvasiškai stiprūs. Tai atsidavę žmonės, žmonės iš didžiosios raidės“.

Živilė su širdies draugu Michailu

Stereotipai vis dar gyvi

Živilė sako, ieškant darbo nėra pajutusi diskriminacijos dėl judėjimo negalios, tačiau ją patyrė kurdama asmeninius santykius. Kaip ir daugelis, praeityje yra susipažinusi su vaikinais pažinčių svetainėse, kur pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų.

“Pavyzdžiui, sulaukdavau replikų, kad „iš nuotraukos nepasakysi, jog tavo judesiai riboti”. Siūlydavo susitikti gyvai, rašydavo tiesiai šviesiai, kad „noriu pažiūrėti, kaip atrodai iš arti”. Vienas vyras susitikimo metu buvo nustebęs, neva didelės negalios nepastebėjo, teiravosi, kas čia su manimi blogai, kokia ta būklė? Pasitaikydavo ir tokių, kurie norėjo pasimatymų, bet ne ilgalaikių santykių. Kadangi ankstesni santykiai nepasisekė, dabar labai noriu augti emociškai, kad sugebėtumėm vienas kitam pasisakyti, neužbraukti, nenumesti neiškalbėtų dalykų kažkur į užnagarį, bet kalbėtis, elementariai kalbėtis”, – lūkesčiais dalinasi Živilė.

Patyčių dėl judėjimo negalios yra patyrusi ir mokykloje, su kartėliu prisimena: „Yra net koją pakišę – nugriuvau ir labai smarkiai susitrenkiau ranką. Nesakiau niekam namie, man pačiai tuomet buvo gėda, jog iš manęs šaiposi. Tarsi esu negebanti savim pasirūpinti, apsiginti. Vaikystėje sukosi tokios mintys, tarsi tu tai pats prisišauki, nes nesi visapusiškas kaip kiti”.

Anot Živilės, dėl įvairių karčių patirčių kai kurie negalią turintys žmonės yra užsidarę savo socialiniuose burbuluose, nors gyvenimas teikia daug galimybių. Ją pačią įvairios įgūdžių tobulinimo, saviugdos veiklos stipriai paaugino ir sustiprino požiūrį – nesitenkinti tuo, ką turi, bet stengtis gauti geriausia, ką gali.

„Norėčiau visiems palinkėti ryžto, žingeidumo, leisti sau bandyti, patirti ir suklysti. Jei kažkas nepavyko, nenuleisti rankų, tikėti savimi, nes pirmiausia mes ne neįgalieji, o žmonės. Kuo mes daugiau kalbėsime, kad visuomenėje yra ir žmonių su negalia, galbūt ir vaikai matys, kad tai yra normalu – kad ir mes dirbame, auginame vaikus, kuriame santykius. Gal ne visada pasiseka juos išsaugoti, kiek sunkiau, tačiau galima kreiptis pagalbos,  mokytis priimti vienas kitą su visais trūkumais”, – sako ji.

Živilė Bagdonavičiūtė

Živilė mano, kad visuomenės nuomonė apie turinčius negalią yra „pokyčio stadijoje dėka drąsių žmonių, kurie neužsidaro, o pasirodo viešumoje, nebijo kalbėti apie negalią, kas tai yra, su kokiais sunkumais susiduriama, kad ir elementariomis kliūtimis gatvėse”. Veikli moteris įsitikinusi, kad būtina pripažinti, ko negali, kur reikia prašyti pagalbos ir kada ją priimti.

„Na, o mes galbūt galime įkvėpti atkaklumo siekti tikslų, kad ir kaip sunku atrodytų juos pasiekti. Būna, atsikeli ir jauti, kaip maudžia visą kūną, norėtum nieko nedaryti, tačiau yra pareigos – išruošti vaikus, juos pamaitinti. Bet apie skausmą negalvoji,  ramstaisi palei sienas ir eini kaisti puodo, pilti kruopų. Galvoji apie tikslą, kaip jį pasiekti bet kokia kaina. Tai štai ir noriu palinkėti žmonėms siekti tikslų, žiūrėti tai kaip į gyvenimo pagrindą”.

Živilė dalyvavo Europos socialinio fondo agentūros projekto „Alternatyvių investicijų detektorius” projektinėje idėjoje „Šokis – pirmas įveiktas neįgaliųjų laiptelis karjeros link“, kurią įgyvendino VšĮ „Unikalus šokis”.