Lijana: jaučiu, kad esu reikalinga

Kurčiųjų mokykla niekuo nesiskiria nuo kitų mokyklų. Išskyrus tai, kad joje neišgirsi mokymo įstaigoms būdingo triukšmo ir vaikų klegesio. Siaurais koridoriais einame iki Lijanos (60) kabineto ir atsiduriame dvi valandas trunkančioje dailės pamokoje. Vieni vaikai piešia ir spalvina, kitus Lijana moko, kaip iš mazgelių nupinti draugystės apyrankę. Klasėje tylu.

Dailė ir rankdarbiai Lijanai jokia naujiena: „Nuo vaikystės dariau lėlytes draugams, būdama mergina – dariau jas draugų vaikams. Mane pastebėjo tuometinis vyr. dailininkas ir  pakvietė prisijungti prie teatro veiklos. Būtent ten išmokau lėlių kūrimo amato.“ Po daugiau nei 35 metų, praleistų teatre „Lėlė“, Lijana pajuto norą išbandyti ką nors naujo ir prisijungti prie savanoriškos veiklos.

 „Prieš 6–7 metus draugė pasiūlė pradėti mokytis gestų kalbos. Mane visuomet domino kurtieji, tačiau nelabai žinojau, kaip su jais bendrauti. Kursuose supratau, kad klaidingai kurčiuosius vadinau kurčnebyliais. Dauguma kurčiųjų turi balsą, tik nemoka jo valdyti, nes nežino, kaip jis skamba. Deja, baigus kalbos kursus, mano ryšys su kurčiaisiais nespėjęs užsimegzti nutrūko.“

Mokytis gestų kalbos nėra lengva užduotis. Pirmiausia, jos negalima užsirašyti, būtina viską įsiminti pačiam. Per šešerius metus Lijana primiršo gestų kalbą, bet sulaukė skambučio iš tos pačios draugės, kuri pasiūlė tapti savanore organizacijos „PAGAVA“ rengiamoje stovykloje, skirtoje šeimoms su kurčiaisiais ir neprigirdinčiais vaikais.

 „Iš pradžių kiek dvejojau, nes bijojau, kad nepavyks susikalbėti. Gestų kalbos buvau ilgai nepritaikiusi. Pirmiausia organizacijoje vyko mokymai apie pačią savanorystę, prisijungusi stovyklos programai dar pasiūliau savo sugalvotų edukacinių užsiėmimų. Pačioje stovykloje baimė išnyko. Bendrauti man sekėsi, nors iš pradžių – padedamai vertėjos. Stengiausi bendrauti pati, naudojausi raidynais ir daktiliu. Po stovyklos mano pastangos buvo įvertintos ir gavau pasiūlymą Vilniaus kurčiųjų mokykloje vesti amatų būrelį“, – pasakoja Lijana.

Nors moteris tęsia gestų kalbos mokymosi kursus, kai pamiršta vieną ar kitą žodį, jai noriai padeda vaikai. Jų Lijanos užsiėmimuose niekuomet netrūksta. Kartu jie tapo, lipdo, pina, veria apyrankes ir kuria. Darbas su kurčiaisiais reikalauja labai daug jėgų: kiekvienam svarbus išskirtinis dėmesys, būtina prie visų vaikų prieiti atskirai ir parodyti, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį.

Tačiau amatų būrelyje mokosi ne tik vaikai, bet ir pati Lijana: „Šia veikla užsiimu tik antrus metus. Anksčiau man būdavo ypač sunku pirmai pradėti pokalbį, o savanorystės patirtis suteikė impulsą pačiai prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti. Prieš pradedant savanoriauti, man buvo reikalingas teatras ir tai, ką darau. Dabar jaučiu, kad reikalinga esu aš pati. Juk kitaip vaikai nesirinktų į mano pamokas.“

Lijana džiaugiasi, kad savo laisvą laiką gali skirti padėdama kitiems, ir tikisi sulaukusi pensinio amžiaus jo dovanoti dar daugiau. Labiausiai moterį žavi išskirtinė galimybė pažinti visai kitokią kultūrą: „Kurtieji ir neprigirdintieji gyvena tarp mūsų, tačiau mes jų visai nepažįstame. Nežinojimas suformuoja neteisingą požiūrį. Taip, jie turi negalią ir negirdi tų stebuklingų dalykų, kuriuos girdime mes, tačiau jie turi kitų nepakartojamų gabumų. Anksčiau ir pati į tokius žmones žiūrėjau su tam tikra baime. Matydama, kaip jie gestikuliuoja gatvėse, visuomet galvodavau, kad pykstasi. Dabar juos regiu visiškai kitaip ir pagaliau suprantu.“

Projektas „Vyresnio amžiaus darbingų asmenų įtraukimas į savanorišką veiklą ir bendrųjų gebėjimų ugdymas“ (Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija PAGAVA)