Kardinalus Eglės gyvenimo pokytis dėl vaikų: kai pamatyti šviesą užtenka vieno žmogaus pagalbos

Pakruojyje gyvenančiai 31-erių Eglei Juozauskienei likimas išbandymų negailėjo nuo pat vaikystės. Anksti netekusi tėvų, smarkiai maištavusi paauglystėje, įsisukusi į netinkamos kompanijos ir alkoholio sūkurį, Eglė ilgai nesuprato, kad jos gyvenimas visu greičiu lekia žemyn. Vis tik šiandien moteris džiaugiasi radusi savyje jėgų pakilti iš dugno ir kurti sau bei savo 3 vaikams visai kitokį gyvenimą, kuriame jau visiškai nenori prisiminti tamsios praeities.

Etapai, kurių nesinori prisiminti

Eglė sako, kad gyvenimas nemenkais iššūkiais ją pasitiko nuo mažų dienų. Tėvų netekusi dar vaikystėje, būdama vos 6-erių, iki 13 metų augo su seserimi, kuri augino ir tris savo sūnus.

„Ten gavau tikrai daug šilumos, tačiau sesers pasirinkta antra pusė mus nuolat smukdė psichologiškai, traumavo kaip asmenybes. Taigi būdama 13-os atsidūriau globos namuose, nes sesuo taip pat keitė savo gyvenimą ir išvyko į užsienį dirbti, kad palengvėtų gyvenimas. Tuomet supratau, kad iš vaikų namų manęs jau nebepasiims. Tada, sakyčiau, dar prisidėjo paauglystė. Pradėjau maištauti, susidėjau su netinkama kompanija ir gyvenimas po truputį ėmė riedėti žemyn“, – atvirauja pašnekovė.

Pakruojiškė pasakoja, kad palyginti jauna susirado vaikiną, nes norėjo kuo greičiau išeiti iš vaikų namų, pradėjo lauktis, o tai nulėmė ir ankstyvas vestuves: „Aš ištekėjau dar besimokydama, būdama šešiolikos metų. Taigi tikrai buvau labai jauna, vaikelio susilaukiau 17-os, o pati santuoka truko tik trejus metus, mes išsiskyrėme“.

Tikėdamasi sulipdyti gyvenimą, moteris susirado dar vieną gyvenimo partnerį. Šį kartą sąjunga truko ilgiau – 9-erius metus. Pora susilaukė dviejų nuostabių sūnelių, tačiau, kaip Eglė sako, po antro vaikelio gimimo, viskas tik blogėjo. Daugėjo kivirčų, visi šeimos rūpesčiai teko jai. Pradėjus dirbti, išėjus į žmones sako supratusi, kaip iš tiesų gyveno. Paskutiniai santuokos metai, atvirauja, buvo lyg juoda dėmė: „Mūsų gyvenime buvo visko – ir gerų akimirkų, ir blogų, kaip ir daugelyje santykių, tačiau atėjo laikas, kai supratau, kad gyvenu visiškai ne tokį gyvenimą, kokį noriu: barniai – nuolat jaučiausi kalta, nesuprasta, alkoholis, kivirčai prie vaikų. Jaučiau, kad ir vaikai tolsta nuo manęs“.

Eglė sako, kad gyvenimas, kol nesusiėmė, ritosi žemyn įgavęs pagreitį – nors ji ir dirbo, ir vaikais kaip mokėdama rūpinosi, tačiau  nuoskaudas skandino alkoholyje, dėl kurio prisidarė didelių bėdų. Eglė buvo įrašyta į Lietuvos probacijos tarnybos priežiūrą dėl šeimoje kylančių problemų, vaikų nepriežiūros ir nederamo elgesio su mažaisiais. Moteris tikina, kad tai buvo lemtinga  – dėl vaikų ji pasiryžo keistis.

Suprato, kad liko viena

Eglę sukrėtė jos pačios išgyvenimai. Tris vaikus auginančią mamą nuolat skaudino kivirčai su vyru ir vyresniu sūnumi, kuris turėjo bėdų ir mokykloje, ir savo socialinėje aplinkoje. Moteris suvokė, kad turi keisti gyvenimą iš pamatų, ir tai daryti privalės viena. Ji pasiryžo išsiskirti su vyru, ir tai buvo tikrai nelengva, nes nežinojo, ar tikrai užteks jėgų viską atlaikyti.

Atsisakius alkoholio, Eglės mintys tapo švaresnės, ji kitaip pradėjo matyti gyvenimą, o tada atsiribojo ir nuo netinkamų draugų.

„Kol neišėjau į žmones, nesupratau, kad gyvenimas gali būti kitoks. Tiesiog niekada tokio gyvenimo nemačiau. Vartojau alkoholį, maniau, kad jis slopina mano problemas, nesuvokiau, kad iš tiesų tik didina. Iš tikrųjų, kai susidūriau su teisminėmis problemos, supratau – viskas, kažką reikia keisti. Manau, tai ir buvo lūžis“, – išgyvenimais dalijosi Eglė. Moteris atvirauja, kad vykstant teisminiams procesams labai aiškiai suvokė, kad yra visiškai viena – problemas teks spręsti pačiai. Noro buvo daug, tačiau žengti pirmuosius žingsnius neturint atramos, palaikymo, net ir tinkamo pavyzdžio – juk nuo vaikystės liko be tėvų – buvo sunku.

Kapanojantis iš gyvenimo duobių, Eglės gyvenime atsirado Pakruojo miesto vietos veiklos grupė, kuri įgyvendino Europos socialinio fondo lėšomis finansuotą projektą „Pakylėjimo ir pagalbos galia, teikiant socialinio pavežėjimo ir gyvenimo mentorystės paslaugas“. Eglės įtraukimą į projektą paskatino Probacijos tarnybos specialistės, kurios įžvelgė jos norą keistis ir tapti tinkama mama vaikams.

Moteris tikina, kad dalyvavimas „Gyvenimo mentorystės“ programoje greičiausiai buvo esminis postūmis į šviesą. Augusi be mamos, be palaikymo ir emocinės bendrystės, ji suvokė, kad labiausiai stokojo žmogaus, kuris patartų, palaikytų ir nelengvu metu būtų šalia. Eglės gyvenimo mentore tapo buvusi Pakruojo rajono savivaldybės kultūros darbuotoja, bibliotekininkė, paminklotyrininkė, pirmoji rajono gidė Valentina Alekseriūnaitė.

Veiklos grupės vadovė Vaida Šeižė atvirauja, kad viena projekto esmių buvo dirbti su žmogumi įtraukiant ir kultūrinę pusę – lankantis muziejuose, lankytinuose objektuose, sudominant kultūrine veikla. Taip žmogui parodomas ir itin platus veiklų spektras, ir atveriamas naujų žinių bei potyrių pasaulis, taip pat, kas be ko, kuriamas tarpusavio ryšys. Tai, kad Valentina yra gidė, anot V. Šeižės, šiuo klausimu labai padėjo, tačiau ir pats sprendimas, grąžinti žmogų į sociumą ne tiesia forma, o per kultūrą – labai pasiteisino.

Mentorystės pradžia, pripažįsta pati Eglė, nebuvo labai lengva – prireikė laiko atrasti pokalbio, pasitikėjimo ir bendrystės kelią, tačiau pavyko. Valentina ir Eglė iki šiol bendrauja, prisijungia ir vaikai, o pati Eglė užsimena, kad mentorė, veikiausiai, jai šiek tiek atstojo taip trūkstamą motinišką ryšį.

Priskyrus gyvenimo mentorę, kaip pasakoja V. Šeižė, buvo siekta padėti Eglei užmegzti socialinius ryšius ir pagerinti psichologinę būseną: „Mentorė, skirdama dalį savo laisvo laiko, susitikdavo su globotine ir kartu turiningai leisdavo laiką. Savo asmeniniu pavyzdžiu ir nuoširdžiu, gyvu bendravimu Valentina padėjo suformuoti gyvenimo įgūdžius, išmokti atsispirti neigiamai aplinkos įtakai, o galiausiai – atrasti savo pačios gyvenimo kelią bei džiaugsmą“.

Svarbu paminėti, kad Eglė dalyvavo ir susitikimuose su psichologu, kur gavo patarimų, kaip atsitiesti po stiprių emocinių ir psichologinių traumų, išgyvenimų, paliekančių ilgalaikius padarinius asmens savijautai. Eglė su mentore gyvenimo mentorystės procese dalyvavo 1,5 metų ir susitikimuose praleido daugiau nei 150 valandų. Paklausta apie savo ateitį, jauna moteris atskleidžia, kad jau turi konkrečių profesinių planų. Neseniai gavo vairuotojo pažymėjimą ir baigė socialinės darbuotojos padėjėjos mokslus, nes norėtų dirbti su vaikais, padėti juos ugdyti.

„Atlikau praktiką, manau, sekėsi neblogai. Aišku, dar reikia įgyti reikalingų savybių, tobulėti. Neseniai gavau diplomą, o dabar jau ieškosiu darbo“, – šypsosi Eglė. Bet svarbiausias dalykas, kad pavyko atkurti santykius su vaikais, kad jie šalia jos, visi kartu. Galbūt ateityje moteris pasvajoja ir apie kitą būstą, tačiau visko, ko šiandien reikia laimei, ji jau turi.

Eglė dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Pakylėjimo ir pagalbos galia, teikiant socialinio pavežėjimo ir gyvenimo mentorystės paslaugas“, kurį įgyvendino Pakruojo miesto vietos veiklos grupė.

Ji yra viena iš dvidešimties atrinktų sėkmės istorijų konkurso „Žingsniai 2023“, kurį organizuoja Europos socialinio fondo agentūra, herojų. Šiam konkursui istorijas siūlyti ir paraiškas pateikti galėjo visi 2014–2020 m. laikotarpio ESF lėšomis finansuotų projektų – jau baigtų įgyvendinti, taip pat vis dar įgyvendinamų projektų, kurių veiklų pabaiga – ne vėlesnė nei šių metų gruodžio 31 d. – vykdytojai. Daugiau apie konkursą rasite esf.lt.