Kai užsidaro visos durys, atsidaro langas

„Dėl ligos negali dirbti“, „nesugebėsi“, „mums reikia kitokio žmogaus“, „mes jums paskambinsime“, − tokius ir panašius darbdavių atsakymus ieškodamas darbo Karolis Dunovski girdėjo pusantrų metų. Puikiai nusiteikęs ir kupinas energijos bei jėgų vyras galiausiai nuleido rankas – jis niekam nereikalingas.

Kiek atsimena save, tiek atsimena ir savo ligą – vilnietis 31 metų Karolis epilepsija sirgo nuo pat vaikystės. Tačiau jį kankinę šios ligos priepuoliai nebuvo labai dažni, todėl mokyklą jis baigė kartu su sveikaisiais. Žinoma, neslepia jis, mokytis buvo kur kas sunkiau nei jo klasės draugams.

Ryžtingas vaikinukas baigęs mokyklą kartu su sveikaisiais įstojo mokytis braižybos ir sėkmingai šią specialybę baigė. Tuomet ir prasidėjo Karolio kančios ieškant tinkamo darbo.

Čia jo ir laukė išbandymai bei daugybė užtrenktų durų. Nors Karolio jau daug metų nebeužklumpa epilepsijos priepuoliai, liga paliko tikrai pastebimų pėdsakų: jis kalba užsikirsdamas, sunkiai fokusuoja žvilgsnį, be to, turi ir disleksiją – dėl sutrikimo sunkiai suvokia rašytinį tekstą, jam nelabai sekasi rašyti ir kalbėti lietuviškai.

Kai jau prarado pasitikėjimą savimi ir galutinai nuleido rankas, pagalbos ranką Karoliui ištiesė organizacija „SOPA“, pasiūliusi jam dalyvauti projekte „G.A.L.I.U.“. Vaikinas dalyvavo įvairiose projekto veiklose – ne tik parengė savo gyvenimo aprašymą, bet ir įgijo socialinių įgūdžių, išmoko save ir savo ligą pristatyti darbdaviui, pradėjo ir vėl labiau pasitikėti savo jėgomis.

Šiandien jaunas vyras įmonėje „Lemeras“ dirba prie ultragarso aparato. Šis darbas jo gyvenimą iš naujo nuspalvino šviesiomis spalvomis.

Karolis sulaukia pagyrimų iš vadovų, labai stengiasi, dažnai padaro „virš normos“ ir tai jį kasdien įkvepia pasitikėti savimi. O svarbiausia neįgaliam vyrui yra tai, kad jis darbo vietoje jaučiasi reikalingas, kolektyvas labai draugiškas ir malonus – dėl savo ligos Karolis nesijaučia kitoks, prastesnis už kitus, atstumtas.

„Ar svajoju apie kitą darbą? Ne, man čia labai patinka, tai kodėl turėčiau bėgti iš ten, kur jaučiuosi labai gerai?“ − pasakojo Karolis.

Paklaustas, ar darbu ir apsiriboja jo svajonės, vaikinas šypsosi: „Žinoma, kada nors norėčiau turėti žmoną, vaikų. Nesėdžiu sudėjęs rankų, bendrauju su merginomis ir internetu, ir susitinkame gyvai. Tačiau kol kas žmonos neturiu.“

Karolis džiaugiasi, kad gyvendamas pas tėvus šiandien jau gali prisidėti ir prie buities, padėti tėvams, palengvinti jų finansinę naštą. Jis kiekvieną mėnesį dalį savo algos atiduoda mokesčiams už butą ar maistui – jam užtenka tiek, kiek lieka.

Puikiai jis sutaria ir su vyresniu broliu Teodoru. Nors vaikystėje, kaip ir daugelis vaikų, berniukai ne kartą yra susipešę, šiandien broliai gražiai bendrauja.

Ir kitiems darbo ieškantiems neįgaliesiems Karolis pataria niekada nenuleisti rankų, vis bandyti, siekti savo tikslų. Jo istorija tik įrodo, kad užsidarius net 30-iai durų, kažkur kada nors vis tiek atsidarys langas. „Vienas darbo pokalbis, antras, trečias – ir vis netinki, ir vis nesiseka… Rankos tikrai svyra, bet reikia nepamiršti savo svajonių, kai nesiseka, negalvoti, kad tai jau pabaiga, vis tiek šypsotis ir eiti pirmyn. Ir neklausykite tų, kurie sako, kad su tavo liga geriau sėdėti namuose prie televizijos“ – kalbėjo Karolis.

Karolis dalyvavo ESF finansuojamame projekte G.A.L.I.U. – Galimybės. Apsisprendimas. Lavinimas. Įdarbinimas. Užtikrinimas, kurį įgyvendino VšĮ „SOPA“