Į suaugusiųjų pasaulį įžengė vos aštuonerių

Aštuoniolikmetė Elena Soročinskaja į suaugusiųjų pasaulį įžengė gerokai per anksti. Kol jos bendraamžės aštuonmetės žaidė su lėlėmis ir mokėsi skaityti bei rašyti, Elena jau ne visada lankydavo mokyklą.

Mirus tėvui reikėjo padėti motinai – namuose, be Elenos, augo dar keturi vaikai. Jauniausiai Gabrielei tuomet tebuvo pusė metų, o su netektimi nesusitaikiusi mama pasuko klaidžiais priklausomybių keliais. „Kai mirė tėvas, man dar nebuvo aštuonerių. Buvo labai sunku. Kartais pati neidavau į mokyklą, kad ten galėtų mokytis broliai ir sesės, padėdavau mamai buityje, gamindavau maistą, rūpindavausi, kad vaikai būtų pavalgę ir aprengti, švarūs“, − prisiminė Elena.

Būdama vos vienuolikos, mergaitė dar stipriau suprato, ką reiškia atsakomybė už jaunesnius ir silpnesnius. Motinai palikus šeimą, namai ir vaikai liko ant mergaitės pečių. „Tuomet likome visai vieni. Žinoma, turime giminių, bet tai – ne tas pats, kas tėvai. Niekas mums nepadėjo, niekas nepaprotino. Dabar aš ir pati suvokiu, kad tuomet turėjau dar žaisti su lėlėmis, bet nelabai buvo iš ko rinktis. Taip, suaugau labai anksti, gal dėl to su lėlėmis žaidžiu ir dabar“, − šypsojosi E. Soročinskaja.

Mergaitės socialiniam bei emociniam gyvenimui tuomet nepagelbėjo ir aplinka – romų tautybės šeima gyveno sostinės Kirtimų tabore. Elena kasdien matė daug netinkamų dalykų. Visi penki vaikai galiausiai atsidūrė globos namuose. Broliai ir seserys gyveno kartu, patiems nebereikėjo rūpintis, ką valgyti ir ką apsirengti. Laikui bėgant jie susidraugavo su kitais, nebekildavo konfliktų ar vaikiškų peštynių.

Elena pasakojo, kad patekus į globos namus ją apėmė džiaugsmas. Ji žinojo, kad dabar jos broliai ir seserys nealksta, nešąla ir gyvena tvarkingai. Ką jau kalbėti apie aplinką, kurioje jie visi buvo prieš tai, – Kirtimų romų gyvenvietę. Blogų pavyzdžių čia buvo apsčiai. „Kita vertus, manau, kad mūsų tautybės žmonės turėtų laikytis išvien. Bet manęs laukė kitoks kelias, nenoriu gyventi taip, kaip žmonės gyvena Kirtimuose“, − sako Elena.

Gal dėl to, kad kasdien jaunos mergaitės akis čia badė ir skurdas, ir neišsilavinimas, šiandien mergina tvirtai žino, ko nori iš gyvenimo, ir visomis savo jėgomis ryžtingai to siekia. Jos tikslas – įsidarbinti, įsitvirtinti gyvenime, gauti socialinį būstą ir pasiimti seseris ir brolius iš globos namų.

Aštuoniolikos išėjusi iš globos namų, mergina mokosi Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų rengimo centre ir svajoja būti kirpėja. Elenai patinka žmones daryti laimingus ir gražius. Kirpėja ji norėjo būti ir dėl savęs, ir dėl kitų. „Praktikos turiu nemažai – bendrabutyje jau dabar apkerpu visus, kurie to paprašo. Džiaugiuosi, kad mokslai irgi sekasi neblogai“, − kalbėjo puikiai nusiteikusi mergina.

Dalyvavimas projekte „Dirbkime kartu su romais – naujos darbo galimybės ir iššūkiai“, Elenos manymu, padės jai ir įsidarbinti. Elena − aktyvi projekto veiklų dalyvė, suprantanti mokymų naudą, nes romai vertina tik tai, kas gali iš karto pakeisti jų gyvenimo kokybę.

„Mokslas man šiandien – svarbiausia, be jo niekur neįstosiu mokytis, neturėsiu geresnio darbo, nieko nepasieksiu. Žinoma, mūsų tautybės žmonės retas kuris domisi mokslais, bet aš manau, kad tai blogai. Imu pavyzdį iš žmonių, kurie yra ką nors pasiekę, baigę mokslus, ir noriu rodyti gerą pavyzdį savo šeimai – savo broliams ir seserims, jų tai dar laukia ateityje“, − savo lūkesčiais dalijosi Elena.

Elena siekia, kad broliai ir seserys ją matytų besimokančią, kad ir patys norėtų siekti žinių. Būdama vyriausioji sesuo ir kone jų visų motina, ji savo pavyzdžiu rodo doros kelią. Blogų pavyzdžių, pasak Elenos, jiems ir taip užtenka, todėl dabar svarbu, kad jaunėliai broliai ir sesės suprastų apie mokslų, darbo svarbą žmogui. Matydama, kokie jie auga, kokie išauklėti yra, mergina džiaugiasi ir mano, kad jos pamokas jie išmoko.

Mergina puikiai žino, kad visuomenės požiūris į jos tautybės žmones nėra geras. Ir pati ne kartą susidūrė su diskriminacija ar patyčiomis. Bet šiandien ji tvirta – visiems, kurie pabrėžia jos tautybę, rėžia atgal. Mat skaudžiausia, kad sąžiningai ir tvarkingai gyvenanti mergina laikoma blogos reputacijos tautos atstove.

„Ar žmogus geras, ar blogas juk nepriklauso nuo tautybės. Visose tautose yra visokių – tai ir norėčiau pabrėžti visiems, kurie sureikšmina mano tautybę. Vis dėlto stengiuosi nekreipti dėmesio į skaudžias replikas, su žmonėmis bendrauju šiltai ir nuoširdžiai – to tikiuosi ir iš aplinkinių“, − pasakojo Elena.

Mergina neslepia – ji turėjo daugybę patirčių, dėl kurių galėjo pulti į neviltį ir nuleisti rankas. Tačiau meilė broliams ir seserims, kurie dažnai net vadina ją savo mama, nugalėjo viską ir niekada neleido suabejoti savo tikslais. O kaip dėl svajonių apie meilę, savo šeimą? „Svajonių gal ir turiu, tačiau ne tai dabar man svarbiausia – reikia pasiimti brolius ir seseris, negaliu jų palikti. Apie save mažai galvoju. Nenoriu kurti svajonių, žinau, kad viskas – Dievo valioje“, − kalbėjo mergina.

Elena dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Dirbkime kartu su romais – naujos darbo galimybės ir iššūkiai“, kurį įgyvendino VšĮ „Romų bendruomenės centras“