Geriausias jausmas – jaustis reikalingam

Būdamas vaikas, dabar per ketvirtą dešimtį perkopęs Arūnas Šiaudinis, kaip ir daugelis, svajojo laimėti aukso puodą ar radęs lagaminą pinigų prisipirkti kalnus saldainių bei pyragėlių. Toks jam atrodė tobulas gyvenimas, kurio jis sieks užaugęs.

Šiandien neįgalus vyras pats šypsosi prisiminęs šias savo svajones ir patikina – tikrai ne pinigai suteikia laimę, o optimizmo iš jo galėtų pasisemti ne vienas visiškai sveikas žmogus, vis verkšlenantis dėl nenusisekusio gyvenimo.

„Taip, tvirtai galiu pasakyti, kad šiandien esu laimingas. O ko man trūksta? Nieko. Viskas einasi puikiai, jokių problemų neturiu, sveikata nebloga. Negalia – tikrai ne pasaulio pabaiga, tai man netrukdo džiaugtis gyvenimu. Ir nevaikštantys šypsosi, džiaugiasi, tai ką jau man kalbėti. Palaikome vieni kitus ir nesiskundžiame“, − kalbėjo vyras.

Nukritęs iš maždaug 4 metrų aukščio traumą vyras patyrė prieš beveik 20 metų, todėl, kaip pats sako, dabar jau tikrai yra susigyvenęs su ja. Sutrupintą koją vis paskauda, ypač keičiantis orams, bet tai – smulkmena, negadinanti jam nuotaikos.

Vyras džiaugiasi, kad jam netrūksta darbų – jau ketverius metus dirba socialiai atsakingoje įmonėje „Plėtros garantas“. Be to, prie namų jo kasdien laukia nedidukas daržas, kuriuo Arūnas stropiai rūpinasi. „Auginu agurkus, pomidorus, svogūnus, įvairias salotas. Juk parduotuvėje ne- žinai, ką nusipirksi, o savos daržovės yra savos. Žinai, ką valgai, o ir skonis daug geresnis“, − pasakojo A. Šiaudinis.

Kai Arūnui buvo pasiūlyta prisidėti prie neįgaliųjų draugijos veiklos ir dalyvauti projekte „Rytų Lietuvos regiono neįgaliųjų integracija į darbo rinką“, vyras neabejojo. Darbų nebuvo, sėdėti namie prie televizoriaus darėsi nuobodu, o bendrauti su kitais žmonėmis jam visada patiko.

Apie tai, kad šis projektas jam padės susirasti mėgstamą darbą, užsidirbti pinigų ir gyvenimą nuspalvins kur kas šviesesnėmis spalvomis, vyras negalvojo – manė čia tiesiog prasmingiau nei namie prie televizoriaus praleisiąs laiką. Jis sako, tiesiog norėjęs įdomiau leisti laiką. Tačiau projekte jis daug ko išmoko, įgijo daugiau darbo su kompiuteriu įgūdžių. Didžiausias Arūno laimėjimas dalyvaujant šiame projekte, žinoma, yra darbas. „Dabar uždirbu ir sau, ir kitiems užtenka. Darbas man suteikė pasitikėjimo savimi, tvirtumo, tikrumo dėl savo gyvenimo. Darbdavys patenkintas, man darbas patinka. O geriausias jausmas – būti kažkam reikalingam“, − kalbėjo A. Šiaudinis.

Kasdien su džiaugsmu eidamas į darbą Arūnas nori pasitempti, o dirbant ir diena nebepraeina veltui. Juk neįgaliam žmogui susirasti darbą mažame mieste sunku, juolab kai jis negali dirbti fizinių darbų. Nors kasdien darbe sėda prie kompiuterio, Arūnas labiau vertina gyvą bendravimą su žmonėmis, todėl kompiuterio nevadina savo draugu.

„Juk nesu mažas vaikas, kad kasdien žaisčiau kompiuterinius žaidimus ar lindėčiau socialiniuose tinkluose. Man gaila žmonių, kurie kompiuteryje pradingsta visai dienai, nemato realaus gyvenimo. Aš labiau vertinu tikrus žmones, darbe per pertraukėles su kolegomis pasidarome kavutės ir susėdame pasikalbėti kaip viena didelė šeima, o ne puolame į socialinius tinklus. Zarasai – mažas miestas, gatvėje su dažnu sveikinuosi. Visada jaučiu palaikymą ir labai tai vertinu. Turiu draugę, susitinkame, pabendraujame. Kol kas man tikrai visko užtenka, o vėliau gyvenimas parodys“, − šypsojosi pašnekovas.

Arūnas dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Rytų Lietuvos regiono neįgaliųjų integracija į darbo rinką“, kurį įgyvendino Zarasų krašto žmonių su negalia sąjunga