Vaizdo siužetuose – labiausiai įsiminusios konkurso “Žingsniai 2023” istorijos

Neseniai jums pristatėme dvidešimt istorijų apie žmones, kurie sėkmingai pasiekė savo tikslus, dalyvaudami Europos socialinio fondo investicijų į žmogų projektinėse veiklose. Ši patirtis ne vienam tapo tikra motyvacija įnešti pokyčių į savo gyvenimą, o kai kuriems projektų dalyviams tai buvo ir lemiamas žingsnis, iš esmės pakeitęs požiūrį į save ir supantį pasaulį.

Šių metų konkurso “Žingsniai 2023” istorijas skaitę žmonės ir balsavę portale 15min.lt, išrinko dešimt labiausiai įsiminusių istorijų. Jas dar kartą pristatome trumpuose vaizdo siužetuose, kuriuos kviečiame žiūrėti Europos socialinio fondo agentūros Youtube kanale ESFAgentūra: žiūrėti video.

Iš 2532 balsavime dalyvavusių skaitytojų daugiausiai balsų skyrė įkvepiančioms pokyčiams Domanto Čikotos, Edvino Černausko, Editos Paldavičiūtės ir kitoms istorijoms, kurias trumpai primename.

Štai nuo gimimo klausos negalią turintis Domantas Čikota, įpusėjęs studijas universitete, pradėjo mąstyti apie darbą. Siuntė kelis CV, dalyvavo keliuose darbo pokalbiuose, tačiau darbdaviams vaikinas su klausos negalia pasirodė per didelis iššūkis. Po ilgų nesėkmingų paieškų, Domantas nutarė kreiptis pagalbos į VšĮ „SOPA“ – socialinę įdarbinimo agentūrą.

„Iš interneto sužinojau, kad „SOPA“ yra tokia organizacija, kuri, darbo rinkoje trūkstant darbuotojų, siūlo darbdaviams alternatyvų kandidatų šaltinį – mažiau galimybių turinčius žmones, kurie nori ir gali dirbti. Taigi pradėjau ieškoti, kur ir ką galėčiau dirbti būtent su „SOPA“ pagalba“, – pasakoja vaikinas, kuris įsitraukė į Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis finansuotą projektą „Aktyvūs ir reikalingi“.

Išsiaiškinusi Domanto stiprybes, „SOPA“ komanda padėjo vaikinui susirasti praktikos vietą „Danske Bank“, kur jis sėkmingai įgavo patirties. Baigęs universitetą ir gavęs diplomą, Domantas vėl grįžo į agentūrą, bet šį kartą – ieškodamas nuolatinio darbo. Kadangi vaikinas ne vilnietis, o kėlė sau tikslą po studijų įsidarbinti bei likti gyventi sostinėje, jam buvo pasiūlyta dalyvauti „DUOday“ iniciatyvoje, kuri apėmė tris tarptautines įmones. Jose jaunuolis „pasimatavo“ skirtingas pozicijas ir praplėtė akiratį.

Pašnekovas pasakoja, kad „SOPA“ aktyviai įsitraukė į darbo paieškas kartu su juo, bet didžiausias privalumas, kad jie jau turėjo patirties – į kokį darbdavį, į kokias pozicijas taikyti, ko pats Domantas negalėjo žinoti: „Agentūra labai prisidėjo, kad pavyko surasti tinkamą darbą, ir aš dėl to labai džiaugiuosi“.

Nuo vaikystės autizmo spektro sutrikimą turintis Martynas Malinauskas atvirauja: nors įsilieti į bendruomenes ar prisijaukinti kokią nors veiklą jam nelengva, apie darbą ėmė svajoti vos baigęs specialiąją mokyklą. Prisijungti prie socialinių dirbtuvių „Pilnos širdys“, kuriose kartu dirba ir intelekto negalią turintys, ir jos neturintys žmonės, Martynui pasiūlė vienas bičiulis. Šios socialinės dirbtuvės – tai projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ įgyvendinimo veikla. Martynas prisimena, kad pirmosios dienos nebuvo labai jaukios, nes jam reikėjo laiko apsiprasti, tačiau vadinamoji adaptacija netruko ilgai.

„Pilnų širdžių“ dirbtuvėse Martynas su kitais bendruomenės nariais gamino bloknotus bei sąsiuvinius Valdorfo ir kitoms alternatyvioms mokykloms. Ši veikla jaunuoliui patiko, nes tuo metu leido save realizuoti.

Dar lankydamas „Pilnų širdžių“ dirbtuves, Martynas ėmėsi aktyvesnių darbo paieškų. Vienas darbo pokalbis keitė kitą, tačiau dėl autizmo spektro sutrikimo darbdaviai nesiryždavo jaunuoliui ištarti „taip“. Susirasti darbą Martynui padėjo socialinių dirbtuvių darbuotojai, pasitelkę į pagalbą specialistus, kurie padeda žmonėms su negalia atsirinkti skelbimus, pasiruošti gyvenimo aprašymą, įvertinti ar pasirašyti darbo sutartį ir net nuvykti kartu į darbo pokalbį. Šiuo metu Martynas sėkmingai dirba vienoje įmonėje ir svajoja tęsti mokslus profesinėje mokykloje.

Baigęs 10 mokyklos klasių, Edvinas Černauskas nusprendė stoti į Marijampolės profesinio rengimo centrą, kur pasirinko automechaniko specialybę. Jaunuolis labai domėjosi pasirinkta profesija ir svajojo kuo greičiau žinias pritaikyti realioje darbo vietoje. Kai centras pradėjo įgyvendinti pameistrystės projektą „Marijampolės profesinio rengimo centro mokinių praktinių įgūdžių įgijimas realioje darbo vietoje“, vaikinas buvo vienas pirmųjų, kuris pasirinko pameistrystės mokymosi formą.

Ji suteikė galimybę ne tik mokytis, bet ir užsidirbti. Marijampolės profesinio rengimo centro vadovai, matydami vaikino gabumus ir neabejodami profesionalumu, nutarė jam pačiam pasiūlyti mokytojo darbą. Pašnekovas juokiasi, kad tada tikrai nustebo.

„Įsivažiavau, man regis, visai lengvai. Aišku, jaudulio prieš pirmas pamokas buvo, bet šiandien jau apsipratau“, – sako 22-ejų mokytojas ir priduria, kad didžiausia paskata jam tai, jog mokiniams patinka pamokos, šie noriai ateina, klausosi, vadinasi, jis viską daro teisingai.

Siuvyklai Kaune vadovaujantis Augustinas Gutauskas žino, kiek daug pastangų reikia įdėti, jei hobį nori paversti verslu ir sėkmingai jį plėtoti. Siūti jis išmoko kursuose Lietuvoje, tačiau greitai suprato, kad to pakanka pradžiai, tačiau neužtenka, norint siekti daugiau. Pameistrystės galimybes jis atrado viešėdamas Amerikoje: „ Iš labai arti prisiliečiau prie siuvimo verslo, suvokiau, kad noriu, o ir sugebėčiau pats valdyti tokį nedidelį verslą“.

Įgijęs praktikos ir pakankamai žinių, į Lietuvą sugrįžęs Augustinas dalyvavo Užimtumo tarnybos vykdytame ESF lėšomis finansuojamame projekte „Būk verslus“, kurio metu įsteigė darbo vietą sau bei įsigijo įrangą, reikalingą veiklai pradėti ir vystyti savarankiškai.

„Kai pavyko gauti finansavimą, įvyko lūžis: kai gauni įsipareigojimus, atsakomybes, tada supranti – arba darai, arba traukiesi. Man tai buvo galutinis patvirtinimas, kad su šiuo savo hobiu turiu užsiimti rimtai. Nemėgstu, kai žmonės sako – „Tau pasisekė“. Reikėjo rašyti projektą, atitikti jo reikalavimus ir, galiausiai, kad atsirinktų būtent tave. Tai nėra sėkmė – tai darbas ir pasiryžimas, nes niekas nieko veltui nedalina“, – įsitikinęs jis.

Nors Rokas Preimontas nuo vaikystės turi sudėtingų sveikatos problemų, jis nutarė neužsidaryti tarp keturių sienų namuose, o mokytis, įgyti specialybę ir susirasti darbą. Šiuo metu Rokas dirba vieno restorano virtuvėje kaip pagalbinis darbuotojas. VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuro įgyvendintame projekte „Aš galiu!“ jaunas vyras iš karto aiškiai įsivardino tikslus, kurių nori pasiekti, tad kryptingai lankė užsiėmimus. Vaikinas aktyviai dalyvavo savęs pažinimo mokymuose, tarpasmeninio bendravimo mokymuose, darbinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir atkūrimo veiklose, įsitvirtinimo darbo rinkoje veikloje.

Įgytos žinios ir įgūdžiai padėjo Rokui suprasti darbo paieškos mechanizmą, tarpusavio santykius tarp bendradarbių. Pašnekovas neslėpė dėkingumo už suteiktas žinias ir įgūdžius, kurie leido jam geriau pažinti save iš įvairių pusių. Be to, projektas suteikė galimybę sustiprinti savo fizinę ir psichinę sveikatą.

Pakruojyje gyvenanti Eglė Juozauskienė augina tris vaikus ir būtent jie tapo motyvacija keisti gyvenimą iš pagrindų. Dėl šeimoje kylančių problemų, vaikų nepriežiūros ir nederamo elgesio su mažaisiais ji buvo įrašyta į Lietuvos probacijos tarnybos priežiūrą.

„Bėgdama nuo šeiminių problemų, vartojau alkoholį, maniau, kad jis slopina problemas, nesuvokiau, kad iš tiesų tik didina. Iš tikrųjų, kai susidūriau su teisminėmis problemos, supratau – viskas, kažką reikia keisti. Manau, tai ir buvo lūžis“, – sako Eglė, kuri  pasiryžo nutraukti nesėkmingą antrą santuoką, atsisakė alkoholio, netinkamų draugų ir įsitraukė į ESF lėšomis finansuotą projektą „Pakylėjimo ir pagalbos galia, teikiant socialinio pavežėjimo ir gyvenimo mentorystės paslaugas“, kurį įgyvendino Pakruojo miesto vietos veiklos grupė. Eglės įtraukimą į projektą paskatino Probacijos tarnybos specialistės, kurios įžvelgė jos norą keistis ir tapti tinkama mama vaikams.

Moteris tikina, kad dalyvavimas „Gyvenimo mentorystės“ programoje greičiausiai buvo esminis postūmis į šviesą. Augusi be mamos, be palaikymo ir emocinės bendrystės, ji suvokė, kad labiausiai stokojo žmogaus, kuris patartų, palaikytų ir nelengvu metu būtų šalia. Eglės gyvenimo mentore tapo buvusi Pakruojo rajono savivaldybės kultūros darbuotoja, bibliotekininkė, paminklotyrininkė, pirmoji rajono gidė Valentina Alekseriūnaitė.

Veiklos grupės vadovė Vaida Šeižė atvirauja, kad viena projekto esmių buvo dirbti su žmogumi įtraukiant ir kultūrinę pusę – lankantis muziejuose, lankytinuose objektuose, sudominant kultūrine veikla. Taip žmogui parodomas ir itin platus veiklų spektras,  atveriamas naujų žinių bei potyrių pasaulis, taip pat kuriamas tarpusavio ryšys. Tai, kad Valentina yra gidė, anot V. Šeižės, šiuo klausimu labai padėjo, tačiau ir pats sprendimas, grąžinti žmogų į sociumą ne tiesiogine forma, o per kultūrą – labai pasiteisino.

Dar prieš nelaimingą eismo įvykį draugui statybose gelbėjęs Marius Montikas prisimena, kaip po to važiavo dviračiu namo. Tuomet jį ir nutrenkė automobilis. Pats atsistoti po šio įvykio nebeįstengė. Mariaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – jis nebegalėjo vaikščioti, nebegalėjo dirbti ir fizinio darbo, kurį dirbo anksčiau. Galimybes įsidarbinti siaurino ir gyvenimas mažame mieste – Zarasų rajone fiksuojamas vienas didžiausių nedarbo lygių Lietuvoje.

Tikimybė susirasti darbą vaikinui būtų prilygusi adatos paieškai šieno kupetoje, jei ne pasitaikiusi galimybė įsitraukti į projektą – Marius dalyvavo ESF lėšomis finansuoto projekto „Alternatyvių Investicijų Detektorius“ projektinėje idėjoje „Unikalus gyvenimas“, kurią įgyvendino VšĮ „Unikalus šokis“. Būtent šis projektas, kuriame organizuojamos motyvuojančios, įgūdžius lavinančios paskaitos bei individualūs susitikimai su kuratoriumi, ir padėjo Mariui patikėti savo jėgomis, įgyti motyvacijos bei trūkstamų įgūdžių darbo paieškai.

Turėdamas galimybę būti saugioje aplinkoje, būti savimi, jis rado motyvacijos ir jėgų įsidarbinti bei siekti rekordų judėdamas vežimėliu. Būtent šio projekto organizuojamoje stovykloje Marius susipažino su būsimu darbdaviu, o jai pasibaigus, gavo iš jo pasiūlymą įsidarbinti asistentinio taksi pardavimų vadybininku. Šiandien per nuotolį dirbantis pašnekovas jaučiasi visiškai realizavęs save profesinėje srityje, taip pat neslepia dažnai atstovaujantis neįgaliųjų interesams.

Na, ir jam priklauso du Lietuvos rekordai: didžiausias atstumas, nuvažiuotas neįgaliojo vežimėliu per penkias valandas, ir ilgiausias atstumas važiuojant neįgaliojo vežimėliu, balansuojant dviem ratais.

Tris dukteris užauginusi Jūratė Dubickė pasakoja, kad joms tapus savarankiškoms, atsirado daugiau laiko sau. Dirbant mokytojos darbą, neapleido mintis, kad ji gali būti daugiau nei dalyko mokytoja. VDU Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto įgyvendintas projektas „Formaliojo ir neformaliojo mokymosi galimybių plėtra“ suteikė moteriai galimybę įgyti antrą specialybę. Projekto dėka ji baigė socialinės pedagogikos studijas, tačiau ir čia nesustojo – jau įpusėjo ir magistro studijas „Įtraukusis ugdymas: socioedukacinės industrijos“.

Jūratė tikisi, kad baigus magistrantūros studijas, jai bus lengviau užsitikrinti darbo poziciją. Juk po studijų ji bus dar įvairiapusiškesnė specialistė.

„Žinote, vis girdžiu, o ir kartais pačiai šmėsteli mintis: „kiek jau čia beliko iki tos pensijos, ką jau tu čia bepadarysi“, tačiau, jei nieko nedarysi, tada tai jau tikrai bus liūdna“, – svarsto pašnekovė.    

Naujausias teorines žinias ji jau pritaikė dirbdama dalyko mokytoja, socialine pedagoge ir dienos centro mokytoja. Pašnekovė tikina, kad jau seniai susigyveno su mintimi, kad nėra nieko stabiliau už pokyčius, todėl ne tik nebijo jų, bet ir kolegas ramina – taip rūpinasi ir jų emocine savijauta. Šiai temai bus skirtas ir magistro baigiamasis darbas.

Netoli Šiaulių gyvenanti Edita Paldavičiūtė turi ryškų kalbos sutrikimą, dėl kurio ilgai vengė bendrauti su žmonėmis ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido namuose, apsupta artimųjų. Įsitraukti į kokią nors veiklą, pabandyti gyventi savarankiškai Editą skatino dienos centro, kurį moteris lankė 10 metų, socialiniai darbuotojai – jie matė, kaip stropiai ji vykdo įvairias užduotis ir daro stebėtiną pažangą. Taip Edita atsidūrė ESF lėšomis finansuoto projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ socialinėse dirbtuvėse, kurių tikslas yra didinti asmenų įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes, ugdyti, lavinti ir palaikyti bendruosius ir specialiuosius darbinius įgūdžius, atliekant prasmingas darbinio užimtumo veiklas. 

Socialinėse dirbtuvėse Edita įsitraukė į keramikos, aplinkos tvarkymo užsiėmimus, bet labiausiai atrado save konditerijoje. Pradėjus kalbėti apie sausainių kepimą ir naujų receptų paiešką, moters akys nušvinta – ji sako net neįsivaizdavusi, kad taip patiks gaminti, o ypač kepti įvairiausius sausainius. Socialiniai darbuotojai priduria, kad paslaptis čia ne tik, kad patinka, bet Editai gaminti maistą ir sekasi labai puikiai.

Prieš keletą metų Domantas Navickas buvo itin uždaras ir niekas nė nebūtų pagalvojęs, kad kryptingo darbo su protinę negalią turinčiu žmogumi rezultatai pranoks visus lūkesčius.

Domantas į Joniškį atvyko iš mažo miestelio: jame ugdėsi bendro lavinimo mokykloje, kurioje dirbo ir jo mama. Atvykęs į Joniškį, pradėjo lankyti Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyrių, o vėliau – ir socialinių įgūdžių klasę.

Po pamokų Domantas ateidavo į mokyklos Dienos užimtumo centrą (DUC). Jaunuolis buvo nedrąsus, mažai bendraujantis dėl siauro žodyno, turintis daug įvairių baimių. DUC specialistai kartu su Domantu bei jo mama, sudarę jam individualų socialinės globos planą, vienu iš svarbiausių tikslų išsikėlė  savivertės didinimą, paraleliai dirbo ir su kitais jaunuoliui kylančiais sunkumais. 

Praėjus keletui metų, Domantas pasikeitė: savivertė pakilo, vaikinas tapo drąsesnis, savo mintis reiškia aiškiai, bendrauja noriai, laisvai gali užkalbinti, diskutuoti.  Jaunuolio pokyčiai tapo  dar ryškesni, kai įstaigoje buvo pradėta įdiegti  Europos socialinių paslaugų kokybės (EQUASS) sistema ir visa DUC bendruomenė susikūrė naujus įrankius, leidžiančius įgalinti centro lankytojus, bei sistemingai juos naudojo.

Šiandien Domantas pasakoja, kad DUC jau tapo jo antraisiais namais, kuriuose jis turi ne tik pareigų, bet ir smagių veiklų bei draugų. Tuo tarpu mama džiaugiasi, kad sūnus išmoko begalės dalykų: tvarkytis, atlikti užduotis iki galo, savarankiškai pasilikti namuose vienas, susitikti su draugais.

Pasiteiravus, kas Domantui padėjo taip atsiskleisti, vaikinas ilgai nedvejoja – būtent dienos centro darbuotojai, kurių sėkmė – ne tik pasiteisinusi EQUASS sistema, bet ir atvira širdis: dienos centre lankosi skirtingą negalią turintys žmonės, bet visi jie čia randa pagal savo gebėjimus pritaikytas užduotis ir pramogas.

Visas konkurso “Žingsniai 2023” sėkmės istorijas rasite Esf.lt rubrikoje Sėkmės istorijos.